Vejos skarifikacija ( stagarų raizginio arba šieno šalinimas )

Stagarai arba šienas – tai negyvi ir nesuirę augalai ( suirti jiems neleidžia nepakankamai aktyvi mikroorganizmų veikla ), iš kurių po žolės sluoksniu susiformuoja tankus raizginys. Pagrindinės šio reiškinio atsiradimo priežastys yra kelios:

• Sėjamos greitai augančios, formuojančios tankią velėną žolių rūšys.

• Mažai maistinių medžiagų turinti dirva ( lėtas biologinis procesas ).

• Naudojamas didelio rūgštingumo trąšos ( pH mažiau 6 ).

• Per didelis trąšų kiekis.

Dažnai mulčiuojant žolę susiformuoja dar storesnis stagarų raizginys, jeigu nupjautos žolės atliekų susidaro daugiau negu įstengia apdoroti mikroorganizmai. Kai stagarų raizginio storis viršija 5 mm, kinta žolės augimo procesas, nes į augalus patenka mažiau vandens, šaknys pradeda augti arčiau dirvos paviršiaus, o šaknų masė ir deguonies apykaita sumažėja. Dėl to žolė tampa labiau pažeidžiama – tokia veja  sunkiai atlaiko sporto ir kitą veiklą. Ypač padidėja ligų plitimo pavojus, o kai kurios žolės rūšys iš viso išnyko.

Prieš skarifikuojant veja trumpai nupjaunama, o nupjauta žolė surenkama. Baigus darbą, į dirvos paviršių iškelti augalų likučiai surenkami ir išmetami.

Skarifikuoti patariama tada, kai žolė auga pakankamai greitai ( vėlyvą pavasarį ar ankstyvą rudenį ).

Vejos aeracija

Suplūktoje žemėje augalams sunku augti, vanduo sunkiai įsigeria į gruntą, todėl šaknys auga prasčiau. Dėl susidariusio vandens pertekliaus dirvoje ima trūkti deguonies, o tai augalams taip pat ne į naudą. Suplūktą dirvą reikia išpurenti. Tai daroma naudojant specialius aeratorius su akėtvirbaliais. Tokie aeratoriai dirvoje įspaudžia maždaug 7,5 cm gylio cilindro formos skylutes. Į paviršių iškelti augalų likučiai surenkami arba paliekami vejoje. Maždaug per savaitę šie likučiai suyra ir užpildo skylutes. Išpurenus dirvą, šaknys geriau auga, padidėja laidumas vandeniui, žolė tampa atsparesnė sausrai ( nes šaknys prasiskverbia giliau ). Veiksmingesnis tampa trąšų poveikis. Žymiai pagerėja sąlygos žolei augti. Giliai aeruoti galima tik tada, kai žolė yra  gražiai suvešėjusi. Nepatartina aeruoti sausuoju metų laiku arba esant nepalankioms oro sąlygoms.

Vejos rekonstrukcija

Veją galima visiškai atnaujinti, t.y. rekonstruoti. Toks atnaujinimas reikalingas, jei veja labai piktžolėta ir pageidaujamų žolių joje likę mažiau kaip 40-50 proc. Ją gali tekti rekonstruoti, kai prastas drenažas, labai sunki ar per lengva dirva ir pan. Tokiais atvejais sena velėna sunaikinama arba visas plotas suariamas bei sulėkščiuojamas. Po to, reikalui esant, klojamas drenažas, gerinama dirvos mechaninė sudėtis, kalkinama, tręšiama organinėmis bei mineralinėmis trąšomis. Reikalingas dirvos paruošimas sėjai, sėja bei posėjinė priežiūra.

Kai vejos plote pageidaujamų žolių yra ne mažiau kaip 50 proc., tuomet sunaikinti seną velėną nebūtina, pakanka tik iš dalies ją atnaujinti. Tokį atnaujinimą, priklausomai nuo numatomų atlikti darbų, kai kurie specialistai skirsto į dvi rūšis - regeneraciją ir renovaciją. Regeneracijos tikslas yra pagerinti vejos ploto lygumą, žolių rūšinę sudėtį, žolyno tankumą, sudaryti palankias sąlygas žolėms augti bei šaknims vystytis. Renovacija siekiama pakeisti dirvos fizines savybes - sumažinti jos sutankėjimą, pagerinti aeraciją, padidinti humuso kiekį ir pan. Tam tikslui dirva yra vėdinama, daromi plyšiai, tręšiama organinėmis trąšomis arba smėliuojama.

Vejos tręšimas

Intensyviai naudojamoms vejoms dirvoje esančių maisto medžiagų paprastai nepakanka, todėl dirvą būtina tręšti ne tik prieš žolių sėją, bet ir vejos naudojimo metais. Trąšos sustiprina žolių krūmijimąsi, palaiko lapų spalvos intensyvumą, pratęsia žaliavimą iki vėlyvo rudens. Jos prailgina žolyno  amžių   ir  padidina   žolių atsparumą sausrai. Todėl veja lieka geros būklės, net jei dirvoje trūksta drėgmės. Trąšos padeda naikinti piktžoles ir samanas, slopina ankštinių žolių augimą.

Trąšų kiekis, tręšimo laikas ir dažnumas priklauso nuo vejų paskirties, dirvos fizinių savybių ir maisto medžiagų kiekio, žolių rūšinės sudėties, priežiūros intensyvumo, pjovimo aukščio, vegetacijos periodo ilgumo bei nupjautos žolės pašalinimo būdo. Sunkesnėse priemolio dirvose trąšų reikia mažiau, nes pačioje dirvoje daugiau maisto medžiagų, be to, tokiose dirvose trąšos sunkiau išsiplauna. Lengvose priesmėlio dirvose maisto medžiagų yra mažiau, jos greičiau išsiplauna, todėl joms ir trąšų reikia daugiau. Kad maisto medžiagos neišsiplautų, patariama tręšti dažniau ir po truputį. Durpinėse dirvose nedaug fosforo ir kalio, todėl šiomis trąšomis jas reikia tręšti gausiau. Jei juodžemio sluoksnis storas, pakanka mažiau trąšų, nes gilyn besiskverbiančios šaknys jas gali geriau pasisavinti. Blogai paruoštoje dirvoje šaknys negali prasiskverbti gilyn, todėl žoles čia reikia tręšti dažniau ir mažesnėmis normomis.

Sudarant vejos tręšimo planą, į šiuos veiksnius būtina atsižvelgti. Trąšų normas lengviau parinkti, jei nustatytas fosforo, kalio ir mikroelementų kiekis dirvoje bei dirvožemio rūgštumas. Nustatyti azoto kiekį nebūtina, reikėtų labiau pasikliauti žolių lapų spalva ir jų augimo intensyvumu.

Vejoms labiausiai reikia azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K), mažiau - kalcio (Ca), magnio (Mg) ir sieros (S). Be to, reikalingi ir mikroelementai - boras (B), geležis (Fe), manganas (Mn), varis (Cu), cinkas (Zn), molibdenas (Mo) ir chloras (Cl).

Azoto trąšos

Vejas galima tręšti kelių rūšių azoto trąšomis - amonio salietra, amonio sulfatu, kalcio salietra, natrio salietra ir karbamidu. Visos šios trąšos, išskyrus karbamidą, greitai tirpsta, augalai jas lengvai pasisavina. Kai dirvoje pakanka drėgmės, jau po keletas dienų žolės ima augti, pasikeičia lapų spalva. Amonio sulfatas - dirvą rūgštinanti trąša. Anglų specialistai teigia, jog ji vejoms tinkamiausia. Ji parūgština dirvos paviršių tuo pačiu slopindama sliekų aktyvumą ir piktžolių sėklų dygimą. Salietros šiuos procesus tik skatina, o tai ypač nepageidautina žemai pjaunamose vejose. Karbamide yra daug lėtai veikiančio azoto, vejų žolėms jis labai naudingas. Kalcio salietra veikia ne tik kaip azoto trąša, ji aprūpina dirvožemį kalciu.

Azoto trąšos turi didžiausios įtakos žolių augimui vejose. Azotas skatina velėnos sutankėjimą, žolėms suteikia sodriai žalią spalvą, slopina piktžolių bei ankštinių žolių augimą. Jis skatina mineralinių medžiagų paėmimą iš dirvos, yra sudėtinė chlorofilo dalis. Pakankamai aprūpintos azotu, žolės atsparesnės sausroms.

Azoto, kaip ir kitų trąšų, kiekis priklauso nuo aplinkos, dirvožemio bei vejos eksploatavimo sąlygų. Lengvo priesmėlio dirvose dalis trąšų išsiplauna, o sunkesnėms dirvoms, ypač, jeigu jose gausu organinės medžiagos, mineralinio azoto reikia mažiau. Kai nupjauta žolė paskleidžiama ant vejos, azoto normą galima sumažinti 20-25 proc.

Labai svarbu azoto trąšas vienodai išbarstyti. Didesniuose plotuose reikėtų panaudoti specialias tręšiamąsias. Vejose prie namų trąšas galima gan tiksliai išbarstyti rankomis. Tai pavyks geriau padaryti pusę jų beriant išilgai ploto, kitą pusę-skersai. Tręšti reikia, kai žolė nupjauta ir žolių lapai sausi. Jei žemės paviršius sausas, tuomet per 48 val. po tręšimo veją reikia palaistyti. Tręšiant per sausrą ir nelaistant, salietra gali apdeginti lapus.

Pavasarį veją reikia tręšti prasidėjus žolių vegetacijai, o tai dažniausiai būna balandžio antroji pusė. Tuo laiku galima panaudoti sudėtines trąšas. Trąšos veikia apie 5 savaites, todėl metinės jų normos negalima išberti iš karto.

Dekoratyvines vejas per vegetaciją salietra reikia tręšti 3-4 kartus - balandžio antroje pusėje, t. y. vegetacijos pradžioje, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, liepos pirmoje pusėje ir rugpjūčio gale ar rugsėjo pradžioje. Sportines vejas salietra reikėtų tręšti 5-6 kartus - maždaug kartą per mėnesį. Nuo paskutinio salietros išbėrimo iki rudens šalnų (maždaug spalio antroji pusė) turi praeiti 30-40 dienų. Per vėlai patręšus, žolės gali blogiau žiemoti.

Tręšimui naudojant lėtai tirpstančią trąšą - karbamidą, dekoratyvines vejas pakanka per sezoną patręšti 2-3, o sportines - 3-4 kartus. Karbamidą žolės pasisavina lėtai, jis ilgiau ir vienodžiau stimuliuoja žolių augimą. Be to, iš karto galima išberti didesnį trąšų kiekį nepakenkiant žolėms. Lėtai veikiančias karbamido trąšas galima derinti su greitai veikiančiomis salietromis jų normą pagal veikliąją medžiagą dalinant maždaug perpus. Tačiau karbamidu galima tręšti tik esant vėsiam ir drėgnam orui.

Fosforo trąšos

Fosforas reguliuoja augalo fiziologinius procesus, padeda pasisavinti maisto medžiagas bei stimuliuoja mikrofloros ir mikroorganizmų veiklą dirvoje, jis stiprina augalo šaknis, skatina jų augimą, žiedų ir sėklų formavimąsi.

Visos fosforo trąšos pasižymi ilgu veikimu. Į dirvą jos skverbiasi sunkiai, per metus tik apie 2-3 cm, todėl jomis galima tręšti kas antri metai skiriant dvigubą trąšų normą. Geriausia tręšti rudenį, po pirmųjų šalnų, t.y. apie rugsėjo pabaigą.

Kalio trąšos

Vejų žolėms reikia nemažai kalio. Kalis reguliuoja vandens apytaką ir kai kuriuos augalo fiziologinius procesus, padeda geriau pasisavinti maisto medžiagas, padidina augalų atsparumą šalčiui ir ligoms. Sunkesnėse priemolio dirvose kalio paprastai yra daugiau nei lengvose priesmėlio, tačiau nepaisant to, visas intensyviau prižiūrimas vejas kalio trąšomis reikia tręšti kasmet. Trąšų veikimo trukmė priklauso nuo dirvožemio sudėties ir oro sąlygų. Sunkesnėse dirvose įrengtas vejas kaliu pakanka patręšti vieną kartą - rudenį arba anksti pavasarį, o lengvo priesmėlio dirvose geriausia du kartus - pusę normos išberti anksti pavasarį, o kitą pusę liepos-rugpjūčio mėnesiais.

Mikroelementinės trąšos

Šios trąšos nėra svarbiausios, tačiau jų trūkumas neigiamai veikia augalų medžiagų apykaitą bei kai kurių organinių junginių sintezę. Dėl to ant žolių lapų gali atsirasti įvairių dėmių, chlorozės požymių ir pan. Lengvuose smėlio dirvožemiuose gali trūkti svarbių žolėms mikroelementų- magnio (Mg), sieros (S) bei geležies (Fe), rūgštesnėse dirvose - kalcio (Ca), o durpžemiuose - vario (Cu).

Nedideli daugelio mikroelementų kiekiai aptinkami dirvoje, ypač, jeigu ji patręšta mėšlu, ir žolės juos pasiima pačios. Todėl specialiai vejos tręšti mikroelementinėmis trąšomis nebūtina. Be to, fosforo ir kalio trąšų sudėtyje dažnai būna mikroelementų. Jei atlikus vejos dirvožemio analizę nustatomas mikroelementų trūkumas, tuomet reikėtų ieškoti trąšų su mikroelementų priedais.

Organinės trąšos

Vejų paviršinis tręšimas organinėmis trąšomis pagerina dirvos fizines ir chemines savybes, padeda kaupti humusą ir pagyvina mikrofloros bei mikroorganizmų veiklą. Augalai intensyviau krūmijasi, yra lapuotesni, išsivysto stipresnė šaknų sistema, veja geriau apsaugoma nuo nepalankių oro sąlygų. Be to,  organinės trąšos slopina vejos veltinio formavimąsi. Anglų specialistai teigia, jog vejų tręšimas organinėmis trąšomis toks pat svarbus kaip ir pjovimas laiku.

Tinkamiausios vejoms organinės trąšos yra kompostai arba kompostinė žemė, mėšlas ir durpės. Taip pat vertingos organinės trąšos yra kaulamilčiai ir kraujo miltai.

Kompostų sudėtis gali būti įvairi: geriausias yra perpuvusių lapų kompostas, gali būti durpių ir mėšlo arba augalų liekanų kompostų. Vietoje komposto galima panaudoti puveningą žemę lygiai išbarstant ją ant vejos. Dekoratyvines ir sportines vejas kompostais galima tręšti kasmet išbarstant juos ant vejos ne didesniu kaip 1,0 cm storio sluoksniu.

Vejoms tręšti naudojamas mėšlas turi būti smulkus ir perpuvęs. Juo galima tręšti kas 2-4 metai, norma - 1,5-3,0 kg/m2. Jei yra galimybė, patartina mėšlu tręšti dažniau, bet po mažiau. Mėšlas labai tinka durpinėms dirvoms. Išbarstytą mėšlą pravartu privoluoti. Geriausias tręšimo laikas - anksti rudenį ar pavasarį.

Gera organinė trąša vejoms yra durpės. Tręšimui labiau tinka žemutinio tipo juodos durpės, nes jose daugiau azoto, jos ne tokios rūgščios. Tręšti reikėtų rudenį ar anksti pavasarį. Nepatartina tręšti labai šlapiomis ar perdžiūvusiomis durpėmis. Mažesniuose plotuose organines trąšas galima ant vejos išbarstyti rankomis, o po to lygiai paskleisti grandininėmis valkėmis ar grėbliu, didesniuose tektų panaudoti specialias mašinas. Išbarstytas trąšas į veją reikia įterpti šukomis, grėbliais ar kitais įrankiais.

Esant galimybei vejas labai naudinga patręšti kaulų ar kraujo miltais. Kaulamilčiai pradeda veikti maždaug po 3 mėnesių ir veikia gan lėtai ir ilgai. Kraujo miltai ima veikti greitai ir jų poveikis jaučiamas ilgesnį laiką.

Vejų kalkinimas

Vejos plote dirvožemio rūgštumą reikėtų tirti kas 3-6 metai. Kalkinti reikia, kai pH mažiau kaip 5,7. Lengvus priesmėlio dirvožemius reikėtų kalkinti kas 3-4 metai išberiant . Sunkesnius priemolio dirvožemius pakanka kalkinti kas 5-6 metai. Geriausias kalkinimo laikas - vėlyvas ruduo ar ankstyvas pavasaris.

Naudota literatūra:

Klimas E. : Veja sodyboje.Kaunas, 2006.

Mockaitis J. : Vejų įrengimas ir priežiūra. Akademija, Kėdainių raj. 1999.

Motuzas A. J. : Dirvotyra, Vilnius , 1996.